Kai netyčia užsukau į "UAB Aurika“ internetinį portalą http://www.aurika.lt/, pamačiau labai daug įvairių etikečių. Netikėtai prisiminimuose iškilo ta vasara, kai dirbau Anglijos fabrike ir ten turėjau klijuoti etiketes ant produkcijos.
Išeivijoje klijuoti etiketes – prestižas
Jeigu pažvelgtumėte į ten, kur nueina UAB Aurika etiketės, tikriausiai nerastume tokių sąlygų, kokias mums suteikė fabrikas. Tikriausiai Lietuvoje tokį darbą dirbantys lietuviai nesijaučia labai laimingi. Uždirba minimumą, turi būsto paskolas, vos mašiną išlaiko, su kuria turi iki darbo už miesto kasdien nuriedėt. Tačiau išeivijoje toks darbas – prestižo reikalas. Ten mums suteikiamos tokios sąlygos, gal kaip ir Lietuvoje, tačiau minimali alga yra mums didelė. Kai atvykau dirbti į tokį fabriką, tai turėjau daryti visai kitą darbą – tiesiog rūšiuoti produkciją prie takelio. Tačiau niekas daugiau iš mūsų nemokėjo angliškai, tik aš viena kalbėjau gerai. Taigi, mane paėmė dirbti į antrą aukštą, pas vadovą. Ten turėdavau spausdinti etiketes su trimis spausdintuvais, o paskui jas klijuoti – įdėti į mašiną, kuri tą darbą atlieka automatiškai. Jeigu pažiūrėtume Aurika.lt, ten matytume labai įvairų ir platų pasirinkimą etikečių. Jos visos skirtingų dydžių formų. Nemanau, kad būčiau galėjusi tokias pačias klijuoti ir tame fabrike, kuriame dirbau. Tikrai būtų užstrigusi kuri nors mašina. Buvo tik kelios skirtingos pozicijos, kurias galėdavo apsiimti mano įrenginiai.
Anglijoje mažas etikečių pasirinkimas
Taigi, kaip jau minėjau, nėra ko lyginti "UAB Aurika“, ir to fabriko, kuriame dirbau, etikečių pasirinkimo. Prisimenu, kad dažniausiai dirbdavau su etiketėmis ant uogų dėžučių. Iš tiesų, mūsų fabrikas buvo prijungtas prie fermos, kurioje taip pat dirbo dažniausiai emigrantai. Vietiniams britams toks ūkis yra labai palankus dalykas – jie čia gali samdytis pačią pigiausią darbo jėgą. Lietuviai, lenkai, rumunai, bulgarai, latviai – tikriausiai visur vyrauja tokia pati sudėtis, pasiskirsčiusi įvairiomis proporcijomis. Iš tiesų, visiems tekdavo prastesnis darbas nei etikečių klijavimas.
Taigi, tokius dalykus prisiminiau po to, kai užsukau į „Aurikos“ internetinę svetainę. Iš tiesų, ir prekybos centruose ant pakuočių pamačiusi kai kurias etiketes, visada prisimenu savo darbą fabrike ir etikečių spausdinimą. Juk tai buvo labai ryški vasara, o tas darbas – net sapnuodavosi. Sapnuodavau ir etiketes, ir bar kodus, ir skaičius, kuriuos reikėdavo įvedinėti, norint tinkamai atspausdinti. Neseniai lankiausi Anglijoje, studijuojančius draugus. Man net šiurpas perėjo, kai pamačiau parduotuvėje maistą su būtent tomis etiketėmis, kurias spausdindavau ir klijuodavau. Taigi, vasara buvo įsimintina, ir etikečių klijuotojos darbas – pelningas. Tačiau nežinau, ar tikrai norėčiau tai pakartoti dar kartą.