Nuo pat 1970-ųjų humanitariniai mokslai atsidūrė po padidinamuoju stiklu. Kai vis daugiau gyvenimo sferų buvo komodifikuotos ir todėl buvo priverstos paklusti pelno motyvui, didelė dalis jų turėjo bandyti apginti savo vertę kitais standartais. Nors išsilavinimas ankstyvajame pokario laikotarpyje buvo suvokiamas ne kaip prekė, bet kaip kažkas, kas suteikia žmonės galimybių tobulinti save ir prisidėti prie visuomenės vystymosi ir tobulėjimo, po 1970-ųjų išsilavinimas tapo tik dar viena preke. Todėl iki tol buvęs visuotinai nemokamu, aukštasis mokslas buvo privatizuotas arba komodifikuotas valstybės rankose. Be kitų dalykų, to pasekmė buvo milžiniškos studentų skolos, kurių pastarieji buvo priversti griebtis norėdami gauti išsilavinimą.
Labiausiai šis procesas paveikė humanitarinius mokslus ir ypatingai kritinę filosofiją. Nieko nuostabaus, kad šiam procesui prasidėjus iki tol akademinėje erdvėje dominavusios disciplinos, tokios kaip marksizmas, prancūzų filosofija ir kitos jos atšakos, staiga dingo iš akademinio žemėlapio. Jei tikslieji ar verslo mokslai dažniausiai suteikia tiesiogines galimybes susirasti darbą darbo rinkoje ir užsidirbti, tai filosofija tokių tiesioginių sąsajų su darbo rinka neturi. Priešingai, kritinė filosofija dažniausiai reiškia ir kritinę (politinę) poziciją dominuojančio visuomenės diskurso atžvilgiu. Todėl šio laikotarpio komodifikacija, kurią geriausiai įpavidalina Margaret Thatcher vardas, buvo labiau politinis manevras nei neišvengiamas rinkos dėsnis.
Tačiau šiandien mes atsidūrėme įdomioje situacijoje: politiškai, kultūriškai, ekonomiškai ir technologiškai mūsų pasaulis keičiasi neregėtų greičiu. Tačiau tokie pokyčiai nėra intuityvūs, t.y. jie patys iš savęs nesuteikia būdo jų tinkamai suvokti. Todėl kartu su pasauliu privalo keistis ir mūsų mąstymas, mūsų mąstymo žemėlapis. Pastarojo pakeisti tiesiog panorėjus neįmanoma: būtent čia atsiranda kritinės filosofijos poreikis ir nauda. Minimaliai atsiribodami nuo visuomenėje vykstančių fundamentalių jos pokyčių, pabandydami pažiūrėti į juos per atitinkamą konceptualią prizę, mes tampame pajėgūs suvokti vykstančių pokyčių mąstą bei jų tėkmę.
Kitu atveju mes esame priversti pasikliauti prietarais ir intuicijomis. Užtenka pažiūrėti į visame pasaulyje vyraujančių dešiniąją populistinę reakciją į visus šiuos pokyčius. Politinis atsakas į juos yra toks pat aklas, kaip ir jie patys. Todėl be kritinės filosofijos mes, kaip visuomenė, sunkiai galėsime judėti į priekį. Priešingai, be jos mes garantuota išsižadėsime apšvietos vertybių.